Kažkieno kito šeima yra tamsi vieta. Vieni turi turto dalybų, kiti turi problemų dėl alkoholio ar neištikimybės, treti neturi bendrų vertybių ar interesų. Atrodo, kad mes neturime tokių visuotinių problemų. Jei ne mano uošvė, viskas būtų tobula. Ilgą laiką bandžiau su ja sugyventi, bet nepavyko.
Žinau, kad tėvų ir vaikų ryšys yra labai glaudus. Bet 37 metų mamytė yra per daug! Mano vyras ir uošvė turi daug savų paslapčių, jie nuolat šnabždasi ir aptarinėja dalykus man už nugaros. Tik retai kada jie man leidžia apie tai sužinoti.
Štai pavyzdys – kraštutinė situacija, kuri visai neseniai nutiko mūsų šeimoje. Mūsų sūnus beveik visą vasarą būna su mano tėvais namelyje, o uošvė gali jį pasiimti savaitei ar dviem.
Dėl viruso mano mama liko be atostogų, nes ji yra gydytoja. Tėtis dėl savo sveikatos būklės negali vienas susitvarkyti su anūku. Aš negaliu gauti atostogų … Todėl tikėjomės mano uošvės pagalbos. Paskyriau jai susitikimą prieš mėnesį, ji nieko nesakė.
Likus savaitei iki atostogų man paskambino giminaitė ir pasakė:
– Aš gavau dovanų, tad problemą su anūku spręskite patys.
Nustebau, kad net pakabinau ragelį. Ji mane įskundė, nes kitų galimybių nebuvo. Mano uošvė ketino nepriekaištingai praleisti atostogas, anūkas jai visai nerūpėjo. Vėliau sužinojau, kad kelionės jai niekas nesuteikė – ji pati ją nusipirko, nors žinojo, kad mūsų sūnus turi būti su ja.
Mano uošvė paprašė vyro, kad prieš išvykdamas prižiūrėtų šiltnamį ir palaistytų daržą. Kadangi jis yra užimtas žmogus, ši pareiga automatiškai perėjo man. Bet aš pasakiau, kad nieko nedarysiu. Turėjau savo priežasčių:
– Jūs mane įskundėte, nusprendėte žaisti klastingą žaidimą ir mane apgauti. O kai tau prireikė pagalbos, tuoj pat prisiminei mane. Aš tau nepadarysiu jokios paslaugos, tu norėjai pailsėti – pailsėti. Tavo pasėliai išdžius, bet tai ne mano problema.
Natūralu, kad giminaitė buvo nusiminusi, bet kelionės neatidėjo. Dabar bėgioju po privačias plėtros mokyklas ir ieškau sūnui stovyklos, nes man reikia jį kur nors apgyvendinti.
Ar teisingai pasielgiau?
