“Vieną vakarą sūnus grįžo namo, o ten nebebuvo nei kūdikio, nei žmonos. Jis jai skambina, bet ji nekelia ragelio. Kaip ji galėjo taip su juo pasielgti, juk jis išlaikė ją ir vaiką.
Ji pasiėmė mano anūkę, leisgyvę, o jai dar nėra nė ketverių metų! Ir kur ji manė, kad eis su vaiku ant kaklo? Gyventi su tėvais kameroje?! Ir kodėl ji neturėjo normalaus gyvenimo? Būtent tada prasidėjo krizė – negalėjau sau leisti mokėti nuomos”, – sako mano uošvė Liza.
Kodėl aš negyvenau, galite paklausti. Liza yra mano, labai tikiuosi, jau buvusi uošvė. O tai, kad aš kaip tik tokia, ir nuėjo dėl viso pikto – tai tik jos vaizduotė.
Netiesa! Pagrindinis mano vyro koziris buvo tas, kad jis dirbo ir mokėjo už butą, sako, išlaikė mūsų šeimą, ir ką gi. Juk anksčiau šis butas priklausė jo močiutei – tiesą sakant, todėl, kad mums buvo leista jį nuomotis.
Žinoma, reikia atiduoti pagarbą už tai, kad kiti iš pradžių to neturėjo.
Pradžioje iš vyro girdėjau tik paguodos žodžius: – Nepriimk to asmeniškai, – vis kartojo man vyras, – ir ką Ir kas tau apskritai rūpi, ką ji tau sako.
Svarbiausia, kad aš pats taip nemanau ir nieko panašaus tau nesakau. Žinoma, kitaip jis nieko panašaus nesakytų. Žinoma, kad sakė, drįstu pasakyti, kad trejus metus iki dukters gimimo. Iki dukters gimimo.
-Tai kas, kad motina atėjo! Ji atėjo, vadinasi, ji atėjo, ji geriausiai žino, kada ateiti! Tai nieko tokio.
Bet taip būdavo dažnai:
-Kodėl vakar neplaukei indų? Taigi, jei tai ne tavo. tau jos negaila! Kokia tu šeimininkė, jau trečia valanda po pietų, o tu net barščiams kaulų neturi! Ar tikrai ketinate vakarieniauti vakare! Į septintą valandą?! Ir kodėl tu išskalbė užuolaidas? Juk jos buvo švarios, aš jas tik išlyginau! Kodėl tu perki tą keptą kumpį? Negi neturi kur dėti pinigų!
Štai taip ji eina arba “tik” į svečius, arba pamokyti, kaip dėti šakutes ir šaukštus fengšui, arba pamokyti, kaip plauti keptuvę. Ir beveik moko mane, kaip pačiam skalbti kojines, jai akylai ir nė akimirkos neišvengiamai vadovaujant.
Žinoma, kaip protingas žmogus, nesiėmiau reikšti nepasitenkinimo amžinaisiais uošvės nurodymais. Juk erzina, kad mane nuolat “moko” ir vaikšto tiesiai per galvą.
Ir taip, progai pasitaikius, išreiškė, iš karto sulaukdavau sutuoktinio priekaištų:
-Kodėl tu taip aštriai replikuoji savo antrajai motinai! Juk ji, brangioji, viską dėl tavęs tik daro – o tu ant jos pyksti? Reikėjo jai kaip nors padėti.
O dėl tavo nupirkto kepto kumpio, tai ji, aišku, teisi – tu dabar esi motinystės atostogose, o aš nedaug uždirbu, todėl verta papildomai pasišvaistyti, kad sutaupytum kokią monetą.
Šiandien prisimenu, kaip mane tai įskaudino, ir tai buvo pasakyta mano uošvės akivaizdoje.
Aš čia savo anūkės neregistruosiu, – kartą man pasakė mano uošvė, – kas bus, jei aš norėsiu ją parduoti, o su registruotu vaiku tai padaryti nebus taip lengva. Tu esi registruota pas tėvus, ten ir turėtum registruoti dukrą.
Tai puiku. Po to mūsų neregistruos poliklinikoje, o su darželiu ką mes darysime? Vežti dukrą į kitą miesto galą?!
-Tu dar jauna. Tau nieko neatsitiks, jei nuvesi ją į kitą galą. Priešingai, tau tai bus kažkas panašaus į treniruotę – tai naudinga, – atsakė man uošvė.
Arba visai neseniai paklausiau savo vyro:
-Mieloji, man reikia pinigų, kad galėčiau nuvažiuoti į vagonėlį ir nupirkti dukrai naujus batus rudeniui. O mano, beje, irgi yra apiplyšę… …ir jie kvėpuoja.
-A kur padėjai pinigus, mieloji, – atsako man vyras.
-Kokius pinigus? -atsiliepiu suglumusi.
-Kas dėl pašalpos, kurią gauni už vaiką. Kur ją padėjai? – ramiai klausia mano vyras.
O ar tai normalu, juk aš perku produktus, kuriuos, beje, jis pats valgo. O dabar manęs klausia, kur ta apgailėtina menka pašalpa.
-Nepamirškite valymo priemonių, maisto ir komunalinių paslaugų, brangusis, – nes visa tai apmokama tik iš tos pačios pašalpos. Ir tada išdrįsta manęs paklausti apie pinigus. Kur čia teisingumas? Galų gale man tai jau atsibodo.
O po to dar drįsta manęs klausti, kodėl negyvenau su tokiu nuostabiu vyru. Turbūt buvau kvaila, kad vieną dieną susikroviau visus savo daiktus (kurių, beje, nebuvo daug Turbūt buvau kvaila, kad susikroviau visus savo daiktus (kurių, beje, nebuvo daug) ir ištrūkau iš šios “mielos” šeimos.
