Sakoma, kad vaikai yra laimė. Tas pats pasakytina ir apie anūkus. Taip, žinoma, sutinku. Bet tik tada, kai jų neturi per daug ir turi galimybę juos išlaikyti. Mes su vyru turime dukrą. Taip jau sutapo, kad būdama 19 metų ji mus apstulbino žinia, jog yra nėščia ir ketina susilaukti kūdikio. Pagimdė iš karto du vaikus. Susituokė.
Suprantama, kad viskas užgriuvo ant mūsų galvų. Jauna mama su dviem vaikais. Jos vyras taip pat buvo labai jaunas, uždirbdavo centus. Daugiausia juos išlaikėme mes. Turėjau imtis dar vieno darbo, kad galėčiau išlaikyti vaikus ir anūkus, ir aš, ir mano vyras.
Kurį laiką jie gyveno pas mus. Ryte atsibusdavau dėl dviejų darbų, o aš visą naktį bėgiodavau aplink dvynukus, kad dukra pailsėtų. Suprantama, mano sveikata ėmė šlubuoti.
Ir štai praėjo tiesiog treji metai, jau kažkaip atsistoję ant kojų, o vaikai paaugę, dukra paskambina ir sako, kad vėl laukiasi. Iš karto jai pasakiau, kad geriau būtų pasidaryti abortą. Yra du ne taip lengvai pastatomi ant kojų. Bet ne, ji užsispyrusi pasakė, kad nori turėti kūdikį. Ji pagimdė ir viskas grįžo į savo vėžes. Vėl reikia pinigų, dar viena burna, kurią reikia išmaitinti. Mes su sutuoktiniu vėl stačia galva pasinėrėme į darbą. Nors mano svainis uždirbdavo daugiau, kaip jis galėjo išlaikyti 5 žmones?
Mano vyrą ištiko insultas, o man ėmė skaudėti širdį. Jau supratau, kad mūsų kūnai paprasčiausiai negali atlaikyti tokio krūvio. Pasakiau dukrai, kad dabar tegul jie patys tai išsiaiškina. Ir tada ji mane tiesiog morališkai nužudė – ji laukiasi ketvirto vaiko.
Net nežinojau, ką pasakyti. Noriu pasakyti, ką jie galvojo? Atrodo, kad jie tikėjosi, jog mes su tėvu juos visą laiką palaikysime. Bet mes jau nebegalime to daryti. Aš nebežinau, ką daryti. Ir nenoriu, kad žmonės mus teistų už tai, kad nepadedame savo vienintelei dukrai. Bet mes jau padėjome, kiek galėjome.