Jau daug metų dirbu akušere ir per tą laiką pasitaikė daugybė įvairių progų ir situacijų, tiek malonių, tiek nelabai malonių. Slaugos personalas retai kišasi į gimdyvių ir jų šeimų reikalus, tačiau neseniai teko tai padaryti, kad padėčiau vienai studentei, kuri pagimdė nuostabią dukrelę ir iškart parašė atsisakymą.
Lisa, toks buvo mano “globotinės” vardas, buvo paguldyta į ligoninę tik su draudimu. Ji išbuvo su kūdikiu visus devynis mėnesius, nė karto nesikreipusi į gydytoją. Į mano klausimus, kodėl taip atsitiko, ji neatsakinėjo, o prieš gimdymą neturėjo laiko paklausti.
Lissa savo kūdikį pagimdė pavyzdingai, kitaip nei tos, kurios lankė kažkokių nežinomų “mokytojų” kursus jaunoms mamoms. Gimdymo palatoje būsimoji mama tik tyliai dejavo, vykdė visus mano nurodymus, o kūdikis gimė visai be jokių ekscesų. Kai mergaitė jau buvo mano rankose ir garsiai verkė, visiems pasakodama, kad gimė naujas žmogutis, Lisa, žiūrėdama į ją, taip pat verkė. Iš jos akių riedėjo ašaros, o aš jai pasakiau, kad ji buvo gera, ir mes turėtume džiaugtis tokia nuostabia mergaite. Bet jau palatoje Lisa paprašė atsisakymo formos ir greitai ją užpildė. Nežiūrėdama jai į akis, padavė lapą budinčiam gydytojui ir atsisuko į sieną.
Bandėme ją įkalbėti, įtikinti, kad elgiasi neapgalvotai, bet jauna mama atsisakė dukrelę pridėti prie krūties ir paprašė palikti ją vieną. Mergaitė, skirtingai nei kiti vaikai, nenorėjo valgyti mišinuko, bet su apetitu atvėrė burną užuodusi pieno kvapą, bandė ištiesti galvą ieškodama krūties, kurios ten nebuvo…
Mergaitė ėmė mesti svorį, ir aš, kitoje pamainoje vėl ją paėmiau ir nunešiau motinai, nors visi mane atkalbinėjo. Lizai paaiškinau, kad jos elgesys kelia pavojų vaiko sveikatai, ir beveik pareikalavau, kad ji ją pamaitintų. Kai motina vis dėlto pridėjo mergaitę prie krūties, ji godžiai ėmė žįsti pieną, aš, remdamasis skuba, išėjau iš kambario, palikdamas jas vienas.
Kai po pusvalandžio grįžau, pamačiau, kad jos abi miega, o motina švelniai glaudžia mažąją dukrelę. Po kurio laiko Liza su mergaite išėjo į koridorių, atsisėdo prie mano stalo ir pradėjo išpažintį.
Paaiškėjo, kad mergaitės tėvas yra žinomas miesto verslininkas. Jis buvo vedęs ir, žinoma, nebuvo patenkintas nėštumu, siūlė darytis abortą, buvo per vėlu dėl terminų, todėl Liza nusprendė gimdyti. Sužinojęs apie jos sprendimą, verslininkas viską papasakojo žmonai, kuri priėmė jo atgailą, o pati puolė ant nelaimingos studentės, reikalaudama atsikratyti vaiko. Nepadėjo nei pinigai, nei grasinimai, tada verslininkas neribotam laikui dingo iš miesto, o žmona vis tiek sulaukė pažado parašyti vaiko atsisakymą.
Baigdama savo pasakojimą Liza nesusigaudydama pažvelgė į mane ir pasakė:
– Aš būčiau paėmusi prašymą, bet nežinau, kaip susitvarkysiu su mergaite bendrabutyje ir be pinigų…
Išgirdusi jos žodžius, pagyriau ją ir nuraminau, o ryte kartu nuėjome pas direktorę ir paėmėme prašymą. Mūsų viršininkė turėjo didelį autoritetą mieste, todėl buvo lengva susisiekti su mergaitės tėvu ir paprašyti jo susitikti. Kaip bebūtų keista, verslininkas net nebandė vengti susitikimo, atėjo po kelių valandų, ir jie su vadovu aptarė visus Lizos ir mergaitės tolesnio gyvenimo klausimus. Tiesa, tokio padorumo iš jo nesitikėjome. Kai Lizą išrašė iš ligoninės, ji išvyko ne į nakvynės namus, o išsinuomojo butą, už kurį mergaitės tėvas sumokėjo metams į priekį. Jis taip pat davė jai pakankamai didelę sumą, kad Lisai iš pradžių nieko nereikėtų, ir pažadėjo ateityje pasirūpinti dukra.
Spėju, kad tėvui prabilo sąžinė ir jis suprato, kad yra atsakingas už savo veiksmus. Nežinau, kaip susiklostys Lizos ir jos dukters likimas; tikiuosi, kad galiausiai ji sukurs šeimą, kurioje užaugins nuostabią mergaitę.
