Ema visai nenorėjo tuoktis. Tačiau būdama 19 metų ji pastojo nuo bendraklasio, su kuriuo susitikinėjo trejus metus. Ji neturėjo kito pasirinkimo – nenorėjo, kad jos vaikas liktų be tėvo.
Nepaisant to, kad jis buvo vyresnis už Emą, jis buvo tikras bachūras ir mamos berniukas. Tačiau jis nesislėpė nuo atsakomybės – sakė, kad susituoks ir augins vaiką. Taigi jie pradėjo ruoštis vestuvėms.
Ema būtų buvusi laiminga tiesiog ištekėti, bet jos giminaičiai primygtinai reikalavo didelės šventės. Ji nesuprato, kodėl turėtų išleisti tokias pasakiškas sumas kitiems žmonėms, jei už tuos pinigus galėtų nupirkti visus būsimam vaikui reikalingus daiktus. Tačiau niekas jos neklausė. Jie už ją išrinko restoraną, vestuvinę suknelę ir svečius. Kas? Jos uošvė ir marti!
Kai jie nusiuntė Emą į atranką, ji nenorėjo eiti. Mergina mintyse įsivaizdavo šią suknelę su milijonu raukinių ir akmenukų. Jos sesuo ir galimo vyro motina nepasižymėjo geru skoniu. Išgirdę jos atsisakymą, giminaičiai pavadino ją nedėkinga ir supyko. Bet jai tai nerūpėjo, ji turėjo savų rūpesčių: mokyklos baigimas, egzaminai, pasiruošimas vaiko gimimui.
Į metrikacijos biurą ji nuėjo vilkėdama paprastą baltą vasarinę suknelę, kuri gerai atrodė ant jos veido. Štai čia ir prasidėjo visos linksmybės.
Jaunavedžių giminaičiai nežinojo, kad dukrytė nusprendė pasilikti savo pavardę. Jaunikis apie tai žinojo – jis neprieštaravo. Tačiau uošvė įsiuto ir ėmė rėkti tiesiai šventinėje salėje:
– Kaip čia yra, kad tu nenori pasikeisti pavardės?
Ema nusišypsojo ir pasitraukė į šalį. Rytoj jos laukė tęsinys – vestuvės vyro kaime su visais jo giminaičiais. Reikėjo pataupyti nervus. Santuoka truko tik kelerius metus. Džonas buvo prastas vyras ir niekam tikęs tėvas. Kiekvieną savaitgalį jis sėdėdavo prie kompiuterio ir nekreipdavo dėmesio į šeimą. Kai Emai trūko kantrybė, ji susipakavo daiktus ir išėjo.
Jos uošvė negalėjo būti patenkinta tokia baigtimi. O mūsų herojė su palengvėjimu atsikvėpė – pagaliau pasijuto laisva ir laiminga.
