Esu įsitikinusi, kad neturime išlaikyti svainio ir jo šeimos bei nuomoti jiems būsto. Iš karto noriu pasakyti, kad trijų kambarių butas, kuriame gyvename, priklauso man, o aš jį nusipirkau baisios būklės prieš ištekėdama. Taigi galite įsivaizduoti jo būklę Pasakysiu, kad priekinės durys buvo tiesiog atremtos į durų staktą. Svarbiausia, kad mane tenkino jo kaina, o visa kita dariau palaipsniui. Bet ne apie tai norėjau kalbėti.
Tuo metu, kai susipažinau su vyru, jau buvau padariusi remontą dviejuose kambariuose ir net sumontavusi kai kuriuos baldus. Apskritai butas jau buvo jaukus ir šiltas.
Mano sutuoktinis buvo gražus, didingas ir gyveno nuomojamame bute. Praėjus porai mėnesių po mūsų pažinties, jis atvyko gyventi pas mane. Kai susituokėme, viename iš kambarių įrengėme vaikų kambarį ir susilaukėme iš pradžių berniuko, o paskui mergaitės.
Viskas klostėsi puikiai, kol vieną šaltą rudens vakarą mūsų šeimos idilę nepažeidė mano uošvė. Tą dieną ji atvyko pas mus su lagaminais ir visa apsipylė ašaromis:
– Ar galiu pas jus trumpam pasilikti? Sūnus parsivedė į mano butą mergaitę. Tikiuosi, kad tarp jų viskas išsispręs, o gal ji taps jo likimu ir jie gyvens kartu iki senatvės… Ilgai neužsibūsiu, aš jums padėsiu, paimsiu vaikus iš darželio ir mokyklos, pagaminsiu jiems valgyti. Aš neturiu nieko kito, tik tave!
Ji verkė, todėl mes ją įsileidome. Davėme jai didžiausią kambarį. Vyro mama seniai išėjo į pensiją, vaikus slaugė, kaip ir žadėjo, bet savo vietoje nesirodė, nes jauniausias sūnus ten susitvarkė asmeninį gyvenimą. Jis gyveno uošvės vieno kambario bute su jauna žmona ir dviem vaikais: vieną pagimdė, o žmona jau turėjo vieną.
Prieš daugelį metų svainis vedė moksleivę vos baigęs vidurinę mokyklą, po to mano uošviai pardavė savo butą ir už gautus pinigus nusipirko sau vieno kambario butą, o sūnui – dviejų kambarių. Paskui mano uošvis pradėjo sirgti ir butą, kuris turėjo atitekti mano vyrui, pardavė tėvui gydyti, bet gydytojai nieko negalėjo padaryti.
Mano svainis su žmona susilaukė dviejų vaikų, paskui jie išsiskyrė ir jis paliko savo namus šeimai. Dabar jo bute gyvena pirmoji žmona su naujuoju sutuoktiniu ir trimis vaikais.
Po skyrybų sūnus grįžo pas motiną. Tada jis jai pasakė:
– Mama, aš truputį pailsėsiu, išsivalysiu plunksnas ir išskrisiu! Dabar esu laisvas žmogus ir dabar daug svajoju! Tačiau jam kažkas nepasisekė. Gal jis nespėjo išsivalyti plunksnų, o gal jo kelyje nebuvo vėjo; šiaip ar taip, po kelių mėnesių jis atvedė savo naująją žmoną pas mamą.
Kai mano svainio pirmoji žmona atostogavo, mano uošvė kiekvieną savaitgalį atsiveždavo pas mus savo vaikus iš pirmosios santuokos ir antrosios žmonos vaiką. O būdavo dienų, kai ji atsiveždavo ir mano svainio jauniausiąjį sūnų iš jo antrosios santuokos. Ir kam man reikėjo visos šios laimės?
Po metų pasakėme mano uošvei, kad ji turi išspręsti savo būsto problemą. Ji vėl pradėjo verkti ir isterikuoti.
Teko pasikalbėti su uošviu, ir štai, sako, atėjo laikas atlaisvinti motinos gyvenamąjį plotą. Tačiau jis atsisakė palikti tėvų butą ir pasakė, kad turi du vaikus ir mažą atlyginimą, todėl negali mokėti už nuomą. Kas man iš to?
Pastaruoju metu mano santykiai su vyro motina labai pablogėjo. Aš net nenoriu po darbo grįžti namo. Nusprendžiau pasikalbėti su vyru ir paprašyti, kad jis išspręstų jo motinos būsto klausimą, kitaip pateiksiu skyrybų prašymą.
Mano žodžiai privedė vyrą prie šoko, nes jis neįsivaizdavo, kur turėtų apgyvendinti savo motiną, na, ar neišmesti jos į gatvę?
Pasakiau jam, kad jis motinai išnuomojo studijos tipo butą, gerai, kad turime tam lėšų. Bet mano uošvė kategoriškai atsisakė gyventi nuomojamame bute ir pasakė, kad turime išnuomoti dviejų kambarių butą mano svainiui ir jo šeimai, o ji grįš namo.
Pagalvojau, kad tai įžūlu, ir pasakiau, kad jei uošvė neišsikraustys per savaitę, tiesiog sudėsiu visus jos daiktus prieškambaryje. Kokių dar galimybių turiu?
Nemanau, kad mes privalome išlaikyti svainio šeimą, o juo labiau suteikti jiems būstą!
