Turiu pažįstamą. Jai 40 metų. Ji visada sakydavo, kad pagyvenusius žmones reikia gerbti, kad jie tikrai atsilygins gerumu ir meile. Ji visada peikdavo žmones, kurie skundžiasi savo pagyvenusiais giminaičiais. Tokius žmones ji vadino žiauriais.
– Ko reikia seniems žmonėms? Virti košę, patarnauti, šypsotis, ir viskas!
Tačiau likimas ją nubaudė už tokias kalbas ir mąstymą.
Vieną dieną paprašiau pažįstamos prižiūrėti senelį. Mano seneliui 89 metai. Ir aš turėjau nuvežti sūnų į sanatoriją, o prižiūrėti senelio nebuvo kam. Taigi paprašiau jos, kad ji man padėtų. Ji sutiko.
Reikėjo tik laiku pamaitinti mano senelį ir duoti jam vaistų. Draugė persikėlė gyventi pas mano senelį laikinai. Jis buvo nusiteikęs prieš mane.
Pirmąją dieną per pietus ji padėjo priešais mano senelį lėkštę sriubos, gabalėlį duonos, arbatos ir bandelę. Tada ji nuėjo į parduotuvę. Grįžusi namo pamatė, kad senelis suvalgė visą puodą sriubos. Žinoma, po to jam ėmė skaudėti skrandį ir prasidėjo tuštinimosi problemos. Mano draugė buvo išsekusi, kai nuvedė senelį į tualetą. Jis jau seniai negalėjo kontroliuoti savo apetito ir sotumo.
O kitą rytą dėl mano senelio ji vėlavo į darbą. Taip jau atsitiko, kad mano senelis nuėjo į tualetą ir sėdėjo ten daugiau nei valandą. Tada jis atsisakė valgyti košę ir metė lėkštę ant grindų. O po to dar pareikalavo, kad mano pažįstama išeitų iš jo buto, nes norėjo jį nudurti
Mano pažįstama nežinojo ramybės nuo mano senelio nei dieną, nei naktį. Per tas tris dienas ji buvo labai pavargusi. Ji tiesiog nekentė jo ir vos galėjo susilaikyti nuo to, kad nemuštų mano senelio ir keiktų jį.
Kai grįžau namo, ji išbėgo iš buto net neatsisveikinusi. Dabar ji net neatsako į mano telefono skambučius. Tikriausiai ji bijo, kad aš vėl paprašysiu jos prižiūrėti mano senelį kelias dienas. Gera būti protingam, kai nesi patyręs, kaip sunku rūpintis senu ir sergančiu žmogumi…
