Neseniai mano vyras Antonas pareiškė, kad mano vaikai turi butus, o jo vaikas – ne, todėl turime pagalvoti, kaip užtikrinti, kad ir jo vaikas turėtų butą. Norėčiau patikslinti, kad mano vaikai yra mano ir Antono vaikai, o Antono sūnus yra jo vaikas iš pirmosios santuokos.
Kodėl būtent aš turėčiau tai spręsti ir rūpintis jo būstu? Žinoma, žinojau, kad Antonas buvo vedęs ir turėjo vaiką. Taigi neskubėjau ištekėti už Antono.
Prieš susituokdami kartu gyvenome trejus metus. Atidžiai stebėjau, kaip Antonas jaučiasi dėl savo buvusios žmonos ir vaiko. Po metų pagimdžiau sūnų. Dar po dvejų metų pagimdžiau ir antrą sūnų.
Esu visiškai patenkinta Antonu: ir kaip vyru, ir kaip tėvu. Jis skiria laiko ir man, ir vaikams. Antonas gerai uždirba. Žinoma, kartais kyla ginčų ir konfliktų, bet jų pasitaiko kiekvienoje šeimoje.
Gyvenome bute, kurį paveldėjau iš tėvo. Mama su juo išsiskyrė, kai dar mokiausi darželyje. Dabar mano mama buvo ištekėjusi antrą kartą, bet antrojoje santuokoje ji neturėjo vaikų.
Antonas su pirmąja žmona visada gyveno nuomojamame bute. Visus metus, kol gyveno kartu, jie taupė būsto paskolai, bet taip ir nepavyko susitaupyti. Išsiskyrusi su Antonu, jo žmona grįžo gyventi pas tėvus. O Antonas po skyrybų gyveno nuomojamame bute.
Kai susituokėme, jis persikėlė gyventi pas mane. Nesigilinome į tai, kam priklauso butas. Tiesiog gyvenome mano bute ir viską darėme patys: ir remontą, ir pirkome naujus baldus. Tačiau prieš pusantrų metų viena po kitos mirė mano močiutės: mano mamos mama ir tėčio mama. Abu butai liko man: močiutės juos užrašė man.
Kol mano vaikai maži, nusprendžiau, kad šiuos butus išnuomosiu. O paskui kiekvienam sūnui padovanosiu po butą. Dabar pinigus už vieno buto nuomą atiduodu motinai: kad ji turėtų priedą prie pensijos. O pinigai už antrąjį butą yra priedas prie mano atlyginimo. Juk pinigai niekada nebūna nereikalingi.
Mano vyras į mano reikalus su butais nesikišo: juk jis su jais neturi nieko bendra. Bet aš jam iš karto pasakiau, kad kai užaugs mūsų vaikai, kiekvienam vaikui padovanosiu po butą. Jis su tuo sutiko. Ir viskas, tema buvo uždaryta.
Ir tada staiga mano vyras man pasakė:
– Po poros metų mano sūnus baigs vidurinę mokyklą. Jis suaugęs ir jau turi galvoti apie savo ateitį!
Nesupratau, į ką mano vyras norėjo atkreipti dėmesį, bet paklausiau jo.
– Jūsų vaikai turi butus! Mano sūnus neturi! Nupirkime mano sūnui butą su hipoteka! – Staiga vyras man pasakė.
Aš buvau tiesiog šokiruota! Man kilo daugybė klausimų. Pirmiausia paklausiau vyro: kodėl mūsų bendri vaikai staiga tapo vien mano? O Antonas paprašė manęs nesureikšminti žodžių.
– Bet mano sūnus niekada nieko nepaveldės. Noriu, kad jis turėtų savo būstą!
– Labai gerai, kad apie tai galvojate! Bet tavo sūnus turi motiną ir tėvą, kurie turi apie tai galvoti. Kodėl to nedaro tavo žmona?
Mano vyras man aiškina, kad jo žmona uždirba labai mažai pinigų, o tėvai jai nuolat padeda. O jis vienas negali mokėti paskolos. Bet jei aš jam padėsiu, viskas susitvarkys. Pasirodo, turėjau sutikti, kad Antonas nupirktų butą su hipoteka sūnui. Butas būtų registruotas sūnaus vardu. Tačiau hipoteką mokėtume mes abu.
– Bet juk mes su tavimi turime du gerus atlyginimus ir pinigų iš buto nuomos! Mums pavyks!” Antanas man sako.
Mes galime tai padaryti, bet turime daug sutaupyti, kad tai padarytume. Juk Antonas taip pat moka alimentus sūnui. O kai sūnus įstos į koledžą, Antonas vėl jam padės, nes jo motina neturi pinigų. Išeina, kad dėl jo sūnaus aš ir mano vaikai neturėsime atostogų, nevažiuosime prie jūros. Nuolat viskam taupysime. Kam? Kad Antonas atrodytų kaip geras tėtis?
Suprasčiau, jei Antonas būtų aprūpinęs mūsų vaikus gyvenamąja vieta, bet vyresnysis sūnus to nepadarė. Tuomet tai būtų tikrai nesąžininga ir labai negražu. Bet aš buvau tas, kuris aprūpino savo vaikus būstu. Mano vyras neturėjo nieko bendra su šiais butais. Kodėl turėčiau mokėti pinigus už būsto paskolą?
Iš karto pasakiau Antonui, kad jei jis taip jaudinasi dėl sūnaus, tegul hipoteką pasiima jo žmona. Ir tegul jis moka hipoteką iš alimentų.
– Bet aš prie to neprisidėsiu!
Mano vyras labai supyko ant manęs ir jau savaitę su manimi nekalbėjo. Blogai, kad jis manęs nesupranta.
