Brolis paprašė, kad leistų močiutei pas mane pagyventi mėnesį, nes jis su šeima išvyksta atostogauti. Džekas ilgai dėkojo man, kad įsikišau.
Senelė nebuvo pakankamai sena, kad pradėtų senti. Visą gyvenimą ši moteris buvo baisaus charakterio, ir amžius su tuo niekaip nesusijęs. Ji jau beveik dešimt metų gyvena su Džeku, o jis galų gale turi savo šeimą. Galima suprasti ir jo žmoną; juk nenorite, kad kas nors nuolat kištųsi į jūsų asmeninį gyvenimą. O Džekas ir Ana su trimis vaikais niekada nebuvo išvykę atostogauti. Leiskite jiems pailsėti.
Vienintelė problema ta, kad namie turiu tik vieną lovą, todėl perkėliau ją į močiutės kambarį ir nusprendžiau miegoti ant pripučiamo čiužinio. Ir tai graži lova, ką tik nusipirkau.
Tą dieną, kai atvažiavo mano močiutė, viskas buvo gerai, bet kai ji nuėjo miegoti:
– O, Olivija, kokia tai lova, man po penkių minučių skauda nugarą!
– Senele, tai labai geras čiužinys be spyruoklių.
-Nežinau, vadinasi, čia kažkas kita!
Neturėjau pinigų naujam čiužiniui, o šis iš tikrųjų yra geras. Paskui paklojau močiutei pūkuotą plunksnų gultą, jis tikrai turėtų sušvelninti jos miegą.
– Dabar viskas gerai, močiute?
– Taip, bet vis tiek šiek tiek neramu.
Šį rytą ėjau į darbą, maniau, kad močiutė jau miegos. Geriu kavą, o ji ateina į virtuvę:
– Olivia, ką tu veiki taip anksti atsikėlusi?
– Labas rytas, einu į darbą.
– Šiandien šeštadienis.
– Turiu tokį darbo grafiką.
– O kas man suleis skiepų nuo diabeto? Man reikia dviejų per dieną.
Žinoma, negaliu duoti injekcijų 11 ir 18 valandą, nes mano darbo grafikas yra nuo 9 iki 19. Paskambinau savo vadovui ir paprašiau laisvos dienos. Bet rytoj irgi reikia dėti skiepus, o kaip būti? Nusprendžiau paskambinti Anai ir paklausti, kodėl ji manęs neįspėjo, kad močiutei reikia skiepų. Atsakymas buvo toks:
– Olivia, jokiu būdu! Kaip manai, kaip mes su tuo susitvarkysime? Mes tuo pačiu metu esame darbe. Ji pati moka daryti injekcijas, nesijaudink, ji viską sugalvoja.
Man pasidarė labai nemalonu dėl šios situacijos, todėl nusprendžiau paklausti močiutės, kodėl ji mane apgavo. Į ką ji man nieko neatsakė. Kitą rytą išvykau į darbą, tačiau vakare susidūriau su nemalonia situacija. Grįžau namo, o močiutė gulėjo ant grindų. Paaiškėjo, kad ji suvalgė saldumynų, kurie jai buvo draudžiami.
– Senele, kodėl valgėte, jei žinote, kad negalima?
– Tai tavo kaltė, kad manęs neprižiūrėjai.
– Dėl tavęs negaliu mesti darbo!
Tada visą naktį gaminau maistą, kurį močiutė galėjo valgyti, ir viskas. Paslėpiau viską, ko ji negalėjo valgyti. Teisėtą savaitgalį nusprendžiau išsimiegoti, o kai pabudau, pro langą pamačiau, kad močiutė kalbasi su kaimynu.
– Labas rytas!
– Labas, kodėl tu badauji, močiute?
– Ką tu turi omenyje? – Aš labai pasipiktinau.
Senelė mane pertraukė:
– Ir šitaip! Aš išviriau visokių dalykų, kuriuos bjauru valgyti!
– Tu juk žinai, kad nieko kito valgyti negalima.
– Tu tik nori manimi atsikratyti, aš suvalgysiu daug šokolado ir numirsiu.
Grįžau namo neiškentusi močiutės, o po valandos atėjo kaimynė manęs pasiimti. Paaiškėjo, kad mano močiutė susirgo (arba rodė kitą koncertą). Ji gulėjo ant žemės, maniau, kad tai nerealu. Pamačiau, kad ji laiko šokolado plytelę. Paaiškėjo, kad ji nuėjo į parduotuvę ir suvalgė šokolado, norėdama manęs supykdyti. Ačiū Dievui, kaimynai jau buvo iškvietę greitąją pagalbą. Ligoninėje gydytojas pasakė, kad mano močiutei viskas gerai, bet ji turės kurį laiką gulėti stebima ir valgyti griežtai pagal valgiaraštį.
Po šios situacijos paskambinau Džekui ir viską jam papasakojau. Jis pasakė, kad supranta, nes mano močiutė irgi taip elgėsi.
Kasdien lankiau ją ligoninėje, pirkau ir gaminau jai patiekalus, kuriuos leido gydytojas. Kai nueidavau pas ją, ji pradėdavo skųstis, kad slaugytojos su ja nemandagiai elgiasi, kad gydytojas su ja blogai elgiasi ir kad maistas čia nuodingas. Aš, žinoma, žinau, kad tai netiesa, tai vėl jos prasimanymai. Bijojau, kad mane išrašius iš ligoninės ji vėl pradės pūsti man į galvą, bet tada džiaugiausi, kad tai išgirdau iš Anos. Jie jau buvo grįžę iš jūros, o jų vaikai labai pasiilgo močiutės, todėl iš ligoninės ji grįždavo pas Džeką.
Senelė prašė manęs nevežti jos pas Džeką, nes jo butas yra 10 aukšte, o mano – antrame. Be to, netoli mano namų yra didelis parkas, kuriame malonu pasivaikščioti. Bet vis dėlto mano vyresnysis brolis suprato, kad geriau močiute pasirūpinti pačiam, nes aš tikrai nesusitvarkysiu.
