Robertas jau seniai yra viengungis. Net jo jaunesnysis brolis turi žmoną ir vaikų. Vienintelis dalykas, kad Robertui nesisekė – jis negalėjo rasti tinkamos kandidatės į būsimas žmonas. Visi jo giminaičiai nedavė jam ramybės, klausinėjo, kada galės švęsti vestuves. O jis pats jau seniai buvo pasiruošęs šiam žingsniui. Taigi, sulaukęs 34-erių, jis nusprendė, kad jam jau gana viengungiško gyvenimo.
Vieną dieną naktiniame klube jis pamatė savo bendradarbį, kuris ten ilsėjosi su mergina. Jie ėmė atsitiktinai ir neformaliai šnekučiuotis.
– Kaip malonu tave matyti. Kokia proga.
– Labas vakaras, Robertai. Mano draugas atvyko iš kito miesto ir gyveno netoliese. Nusprendėme pasivaikščioti.
– Pristatykite mus.
– Taip, tai Ema.
– Sveiki atvykę į mūsų miestą, Ema. Mano vardas Robertas.
– Džiaugiuosi galėdamas susipažinti su naujais žmonėmis. Būkime draugais.
– Ar galiu tave laikyti savo draugu?
– Aš už tai.
Ji buvo žavinga ir kukli. Bet galėjai pasakyti, kad ji buvo patyrusi. Ir viskas viename, Ema sužavėjo Robertą. Jis suprato, kad tai jam puikiai tinka. Po ilgo pokalbio paaiškėjo, kad Ema turi dukrą. Ji lanko mokyklą. Iš pradžių ji jam labai nepatiko. Bet paskui susimąstė ir suprato, kad tame nėra nieko blogo. Jis galėjo judėti toliau.
Jie apsigyveno kartu ir viskas buvo puiku. Dukra buvo daug išvykusi, iš pradžių į mokyklą, paskui į užsiėmimus, muziką. Per atostogas mama ją pasiimdavo pas močiutę.
Ema nemanė, kad reikia dirbti. Juk Robertas uždirbdavo gerus pinigus ir galėjo aprūpinti visą šeimą. Tačiau po kurio laiko Robertas pastebėjo, kad Ema kelia per daug reikalavimų. Ir tai nebuvo susiję su maisto produktais ar namų ūkio išlaidomis. Ji norėjo užrašyti dukrą į įvairius korepetitorius ir papildomus užsiėmimus.
– Robertai, man reikia pinigų papildomiems užsiėmimams, – ji dar labiau surimtėjo. Ar šį kartą galėtum man duoti daugiau?
– Gerai, juk žinai, kad aš tik tam, kad vaikas tobulėtų.
Ir ji kasdien vis brango. Reguliariai didėja kaina. Anksčiau ar vėliau Roberto kantrybė turėjo baigtis, ir ji baigėsi. Vyras neištvėrė ir papasakojo žmonai visas savo mintis.
– Robertai, vakar paskambino mokytoja. Jie važiuoja į ekskursiją.
– Na ir ką?
– Noriu, kad ir mano dukra važiuotų. Bet man reikia pinigų. Daug pinigų. Bet tu juk gali už viską sumokėti, ar ne? Dukrai nėra gerai išsiskirti. Visi kiti su tuo sutiko. Dabar jie laukia mūsų sprendimo.
– Ema, aš pavargau nuo tų nuolatinių išlaidų už visokius būrelius ir užsiėmimus. Kodėl jos pačios tėvas neprisideda prie to, kad už tai mokėtų?
– Tu žinojai, kad turiu dukrą. Ir tu vis dar esi su manimi. Jei ketintum būti ciniška ir godi, nebūtum su manimi. Aš sukrėsta!
Ištarusi šiuos žodžius Ema verkė ir užsidarė savo kambaryje. Robertas susimąstė ir nusprendė jos atsiprašyti. Jis skyrė reikiamus pinigus. Tačiau liko nemaloni nuoskauda. Jis negalėjo suprasti, kodėl jo paties tėvas nenori apmokėti visų dukters užgaidų. Todėl dar kartą nusprendė pasikalbėti.
– Ema, nesikarščiuok, nenoriu su tavimi ginčytis, bet pasakyk man, kodėl tavo buvęs vyras nieko nemoka savo dukrai.
– Aš asmeniškai atsisakiau jo duoklių. Man jo nereikia.
– Nemanau, kad tai teisinga. Net jei su juo nesiruošiate bendrauti, tik pasirodo, kad svetimas žmogus privalo išlaikyti svetimą dukrą, o gimtoji yra visiškai abstrakti ir net niekuo nesirūpina. Jam niekas nerūpi.
– Jūs vadinate save svetimšaliu? O aš, kvailys, maniau, kad mano dukra tau yra šeima. Maniau, kad esi geras žmogus.
– Jums nereikia manęs kuo nors kaltinti. Aš irgi galiu mesti kaltinimus.
– Tai tavo teisė. Vis tiek nesikreipsiu į savo buvusiąją. Tu nenori duoti man pinigų? Nenoriu! Aš pats juos užsidirbsiu. Bet mes niekieno akivaizdoje savęs nežeminsime. Ar tau nusibodo atsakomybė? Tada mes tiesiog išsiskirsime.
– Kodėl tu taip karščiuoji? Pasikalbėkime apie tai ir priimkime sprendimą.
– Man nereikia jokių sprendimų. Einu miegoti. Tu gali gulėti čia. Aš neturiu nuotaikos kalbėti.
Robertui teko miegoti salėje. Jis ilgai svirduliavo ir galvojo apie dabartinį pokalbį. Pasirodo, kad jo moteris pernelyg išdidi, o jis turi visas jos dukters išlaidas. O jai augant jos tik didės. Bet motiniškas tėtis gyvena toliau ir jam tai nė motais. Vieną dieną žmonos nešiojamajame kompiuteryje jis rado savo nuotrauką. Automobilis brangus, drabužiai taip pat. Taigi jis nėra vargšas. Jis galėtų išleisti dukrą, jei į jį kreiptųsi. Dėl to buvo kaltas Emmos išdidumas. Jis nusprendė pasikalbėti su juo asmeniškai.