Per savo penkiasdešimt metų Julija niekada nėra buvusi kurorte. Tačiau ją rimtai užklupo moteriški negalavimai, ji net nuvyko į ligoninę, o tada jai buvo suteiktas kelialapis. Grįžusi vakare iš darbo namo, ji pasakė vyrui, kad važiuoja į sanatoriją.
– Ar tu važiuoji į sanatorijas, nes tau bloga nuo manęs? – sušuko Deividas.
– Ar tu išėjai iš proto, man reikia pagerinti sveikatą.
– Tau visada skauda galvą dėl manęs, o paskui pasveiksi ir pradėsi žiūrėti į vyrus.
– Važiuoju į sanatoriją, ne į gydyklas, o gydytis.
– Tai tas pats, visos moterys ten eina kaip kandys į ugnį.
– Nekaltink manęs dėl nieko. Jei nori, galime važiuoti kartu.
– Argi aš neturiu kitų rūpesčių?
– Tada nustok ant manęs rėkti. Aš nevažiuoju atostogauti, aš važiuoju gydytis.
– Taip, bet nesigydyk! – Atsakė mano vyras.
Po šios frazės Julija atsisėdo ant sofos ir puolė į ašaras.
Kad ir kas būtų, moteris vis tiek važiavo į sanatoriją. Vyras nepatenkintu veidu įsodino ją į traukinį. Kad nesusipyktų su vyru, moteris visus vakarus praleisdavo savo kambaryje ir sutikdavo jį: “Gal iš tikrųjų Deividas manęs pavydi, mane myli, todėl nerimauja.”
Julija buvo apgyvendinta kambaryje su maždaug savo amžiaus moterimi. Jos kambario draugė pasirodė esanti perkarusi moteris ir iškart ėmė mokyti Juliją, ką reikia daryti:
– Juk šokiuose galima sutikti įdomų vyrą, todėl reikia būtinai ten eiti.
– Nustok, aš čia gydžiausi, turiu moteriškų problemų.
– Čia gydo ir moterų, ir vyrų problemas. – Atsakė Julijos kaimynė.
– Aš ne vyras, aš po operacijos, man reikia gydytis.
– Aš taip pat turiu vyrą, atėjau čia pailsėti nuo jo. Neseniai susipažinau su Marku, kartu nuėjome išgerti, pasivaikščioti į parką. O tau reikia skubiai su kuo nors susitikti ir gauti tuos trisdešimt tris malonumus, kuriuos turėtum turėti.
– Ne, negaliu to daryti, man reikia gydytis, kodėl turėčiau su kuo nors susitikti?
– Daryk, kaip nori, – tarė Marija. – Žinoma, tu klydai darydamas iš savęs atsiskyrėlį.
Julija ilgai bandė galvoti apie Marijos žodžius. Ji prisiminė vyro žodžius apie apgaudinėjimą kurortuose ir nusprendė, kad to nedarys. Julija nusprendė, kad laikysis visų gydytojo rekomendacijų ir neleis kilti minčiai apie neištikimybę. Skirtingai nei Julija, Marija laiko veltui nešvaistė ir labai smagiai leido laiką. Julijai patiko, kad jai nereikia plauti indų ir gaminti maisto, ir ji nepaliaujamai tai kartojo savo sugyventinei.
– Bent jau tu tai supratai. – Marija nusijuokė.
Julija kasdien skambindavo vyrui ir apie viską pranešdavo. Taip prabėgo dvi savaitės. Bet prieš pat išvykstant Deividas vėl privedė ją iki ašarų, todėl ji nespėjo jam pasakyti, kada grįš namo.
– Eik velniop, – pagalvojo Džulija. – Na, nesitikėk jo, pati važiuosiu taksi.
Pasibeldusi į buto duris, ji pagalvojo, kad jos vyras vis dar miega. Deividas iš tiesų miegojo, tik ne vienas. Šalia jo ant lovos šmurkštelėjo raudonplaukė maždaug keturiasdešimties metų moteris. Julė paėmė ir nuėmė nuo lovytės antklodę, o jie mieguistomis akimis žiūrėjo į buto šeimininkę.
– Ar tu jau grįžai? – pasakė mieguistas vyras, kai jo draugė greitai išslinko iš sutuoktinių miegamojo.
Julka puolė ant sutuoktinio kumščiais, o tada surinko visą patalynę ir išmetė ją iš balkono.
– Kodėl tu juokini žmones, idiote?
– Jei pasakysi dar vieną žodį, paseksiu paskui jį. – pasakė ji vyrui.
Tada Dovydas ilgai plušo žmonai po kojomis, net įtraukė dukrą į šeimos konflikto sprendimą, bet Julija liko nepalenkiama. Dovydas suprato, kad nuėjo per toli, tačiau nieko nebegalėjo atgauti, nes atrodė, kad jo traukinys išvyko visam laikui ir vargu ar kada nors sugrįš!
