Sara anksti liko be vyro. Ji viena augino dvi dukras. Tuo pat metu iš jos niekas niekada negirdėjo nė vieno skundo. Dukros ne tik užaugo, bet ir gavo padorų išsilavinimą. Joms padėjo ir motina. Ji dirbo dviejuose darbuose, kad galėtų sumokėti už jų išsilavinimą.
O tada vyresnioji atsivedė vaikiną ir pasakė, kad jis yra jos būsimas vyras, tik neturi kur gyventi. Tada ji pagimdė, ir jaunai šeimai teko užleisti kambarį, o pati Sara išėjo gyventi pas dukrą.
Iš pradžių moteris manė, kad tai tik laikina. Jaunoji pora užsidirbs savo būstą, o jos gyvenimas bus toks pat kaip anksčiau. Tačiau jos dukra ir žentas per daug nesistengė. O ir kam jiems, kai virš galvos buvo stogas, o šaldytuve visada buvo maisto. Beje, Sara taip pat visus maitino.
Tačiau mainais ji nesulaukdavo jokio dėkingumo. Vietoj to šeimoje prasidėjo kivirčai ir skandalai. Jauniausioji duktė manė, kad ne jos reikalas valyti tualetą po svainio. Vyresnioji dukra turėjo omenyje tai, kad ant rankų laikė mažą vaiką ir neturėjo laiko niekam. Sūnus atsakė, kad šiukšlių išnešimas ir indų plovimas nėra vyriškas darbas, todėl jis dienas leidžia prie kompiuterio.
Atmosfera bute pasidarė tokia slogi, kad ji net nenorėjo grįžti namo. O kai Sara užsiminė dukrai, kad ji su vyru ir anūke turėtų išsikraustyti į nuomojamą butą, išgirdo atsakymą: “Na, mes juk imame paskolą. Iš kur gausime pinigų?”. Ir taip mes pasilikome.
Paskutinis lašas buvo, kai jauniausioji atsivedė savo vaikiną: “Mama, jis iš kito miesto, jis gyvens pas mus”. Sara nustebo: “Kur? Virtuvėje?” Bet dukra, matyt, tikėjosi išgirsti panašų klausimą, todėl ramiai paaiškino, kad virtuvė nėra labai patogi. Bet jei jos mama persikraustytų į virtuvę, jie turėtų atskirą kambarį.
Sara nebegalėjo to pakęsti. Vienu metu ji suprato, kad niekas neatsižvelgia į jos nuomonę ir interesus. O jei tektų, tada jie surašytų dokumentus, kad jos motiną išsiųstų į senelių namus.
Ji iškėlė jai ultimatumą: “Dvi savaitės, per kurias turi susikrauti daiktus ir susirasti kitą gyvenamąją vietą. Dukros įsižeidė, pažadėjo, kad neleis motinai matytis su anūkais. Ir apskritai senatvėje ji būtų palikta viena. Tačiau Sara nenusileido. Jei taip jai lemta už visas pastangas. Tebūnie taip ir bus. Atėjo laikas jiems tapti nepriklausomais.
O dabar – jos penkiasdešimtasis gimtadienis. Ji nežino, ar jos vaikai ateis jos pasveikinti. Kaip manote, ar motina pasielgė teisingai, išvarydama dukras iš buto? Ką būtumėte darę jos vietoje?
