Rebeka ištekėjo pakankamai jauna, tėvas surado jai jaunikį per 18-ąjį gimtadienį. Šeima turtinga – ko dar reikia, kad būtum laimingas? Vestuvės buvo prabangios, visas kaimas šventė. Tik jaunavedžiai jautėsi ne savo vietoje.
Rebekai patiko jaunikis, nors ji jo visai nepažinojo. Jos seseriai taip nepasisekė – ji ištekėjo už keturiasdešimtmečio vyro iš gretimo kaimo. Visi manė, kad ji liks sena mergina, bet tėvas vis dėlto surado jai porą ir pažadėjo kraitį.
Jaunavedžiai apsigyveno Edvardo namuose. Vietos nedaug, bet viskas sava. Šeimos galva sakė, kad kai turės anūkų, jie plėsis.
Pamotė nelepino savo atžalos, ji padėjo jai įsikurti ir priprasti prie jaunos žmonos vaidmens. Tačiau svainė į naująją giminaitę žiūrėjo agresyviai. Anfisa buvo vyresnė už Vasią, bet gyveno su tėvais. Tėvas ją išleido už vyro, tačiau svainis po metų nuotaką su daiktais parsivežė atgal. Ji buvo gana gyvuliška. Ji nenorėjo rūpintis namais ir nebuvo suinteresuota tęsti šeimos. Taigi ji gyveno viena.
Pagal senovinius papročius svainė tampa visateise šeimininke tik po to, kai gimsta jos pirmagimis sūnus. Iki tol ji turi sėdėti savo vietoje ir tylėti. Štai kodėl kiekviena mergina, patekusi į vyro namus, stengdavosi tapti nėščia.
Tą pačią taktiką pasirinko ir Rebeka. Kol ji pastojo, Anfisa vertė ją dirbti sunkiausius ir purviniausius darbus. Beje, iš to nebuvo jokios prasmės, nes dvare buvo samdomų darbininkų. Tačiau jos svainė mėgo tyčiotis iš vargšės Rebekos.
Kai Edvardas sužinojo, kad taps tėvu, švytėjo iš laimės. Giminės džiaugėsi, didžiuodamiesi savo atžala. Tą pačią dieną jie nuvyko pirkti statybinių medžiagų namo statybai. Anfisa ašarojo ir vėmė. Ji suprato, kad visą likusį gyvenimą turės glaustis namelyje ir tarnauti tėvams. Niekas jos neves, niekas nepastatys jai namo…
Praėjo šeši mėnesiai. Rebeka prabudo, kai pasigirdo garsus beldimas. Tai buvo Anfisa.
– Kodėl tu guli? Ar visus darbus padarei tu?
– Namuose – taip, bet į kiemą vyras manęs neįsileidžia.
– Taip, jis neleidžia, tu tiesiog tingi!
– Ko tu nori?
– Su kuo tu taip kalbi? Ar mokate man įsakinėti? Primenu, kad dar negimdėte, kad galėtumėte man vadovauti!
– Aš apie tokį dalyką nepagalvojau…
– Tu čia niekuo dėtas, kaip ir tavo atžala! Ar supranti?
Anfisa elgėsi kaip psichopatė. Ji ėmė mėtyti daiktus į Rebeką ir rėkti. Į namus įbėgo patėvis ir išsivedė įsiutusią dukrą. Rebeka paglostė pilvą ir nusiramino. Viskas bus gerai. Viskas tikrai bus gerai…
