Viena moteris turėjo maždaug penkerių metų sūnų. Taip pat ir jos sutuoktinis. Ir ne kokį nors alkoholiką, o visiškai normalų. Ir padorų darbą. Ir vyras turėjo motiną. Žinoma, jam ji buvo motina. Bet šiai moteriai ji buvo jos uošvė. Nepakenčiama, valdinga, ją ėdė.
Vadino ją nevykėle, nevykėle, nemokančia gaminti, nieko nemokančia. Ir apskritai savo sūnų laikė aiškiai pranašesniu už šią moterį. Ji primetė lankyti sūnų, ateidavo, kai jo nebūdavo namie. Liko tik jos marti ir anūkai. Ji išmušdavo dukrytę iš vėžių, nervindavo ją ir žaisdavo su anūku. Ji tuo mėgaujasi. Ji nenorėjo savo anūko. Ir moteris turėjo iškęsti visus uošvės įžeidinėjimus. Ir ji nieko nesakė savo vyrui. Motina buvo klastinga ir sūnaus akivaizdoje neskriaudė savo uošvės.
Taip jie visi ir gyveno. Vieną dieną jos vyras turėjo vardadienį. Nors jie ją švęsdavo kasmet, bet šį kartą tai buvo ypatinga šventė. Jo motina po šios šventės tiesiogine to žodžio prasme tapo šilkinė. O kodėl taip atsitiko? Viskas labai paprasta ir proziška. Viskas buvo taip. Susirinko visi kviestiniai svečiai – apie 20 žmonių. Mano prosenelė tiesiogine to žodžio prasme nuo nuovargio buvo nušokusi nuo kojų, o mama sėdėjo ant stalo ir džiaugėsi. Sužadėtinė šiame sujudime negalėjo prižiūrėti sūnaus. Jis sėdi prie stalo ir puotauja. Jis kišasi į vyresniųjų pokalbį, daro netinkamas pastabas, o močiutė bando jį nuraminti. Dėl to tėtis nusprendžia įsikišti.
Jis pasako sūnui, kad kiekvienas iš svečių jam įteikė dovaną. Bet aš iš tavęs nieko negavau. Jūs nesivarginote man nieko padovanoti. Bet dar ne viskas prarasta, – priduria jis, matydamas sūnaus sumišimą. Tu gali jam atsilyginti.
Gali nupiešti paveikslą. Tiesiog tai padaryk. Bet jis turi nueiti į kambarį ir paversti jį meno kūriniu. Nesvarbu, ką. Galite naudoti dažus, pieštukus, flomasterius. Sūnus džiaugėsi, kad gali įtikti tėvui.
Vyras nežinojo, kokie dideli sūnaus gebėjimai piešti. Todėl jis spėjo, kaip smagu bus svečiams. Todėl pridūrė, kad sūnus galėtų tiesiog nupiešti tankų mūšį su naciais. Juk ir jam, ir jo sūnui labai patiko žaisti su tankais.
Prabėgo pora valandų ir jo sūnus išnešė ranka pieštą meno kūrinį. Tėvas pažvelgė į šį kūrinį ir suraukė antakius ant nosies tilto. Kas jums pasakė apie šiuos blogus žodžius? Mama jų nevartoja. Aš taip pat jų nevartoju.
Svečiai pažvelgė ir pamatė tankų piešinį. Mūsų buvo įprasti, su raudonomis žvaigždėmis. O kiti su svastikomis. O ant kiekvieno priešo tanko – žodis su svastika. Mano sūnus sako, kad tai jo močiutės išsireiškimas. Ir parodė į ją pirštu. Svečiai susigūžė iš juoko. Juk mano močiutė buvo garbės mokytoja. Ji dirbo mokytoja iki pat mirties. Ji dėstė gimnazijoje.
Senelė bandė teisintis. Esą vaikas nuo tos akimirkos, kai pradėjo skaityti, negalėjo praleisti nė vieno plakato ar ženklo. Ir net perskaitydavo užrašus ant tvorų. Tada ji jam pasakė, kad tai blogas žodis, fašistinis žodis. Nuo tada berniukas jį rašė ant priešo tankų.
Bet svečiai neturėjo laiko aiškintis. Niekas jų neklausė. Kitą dieną ji, kaip įprasta, ėmė sakyti nemalonius dalykus savo uošvei, bet ši nusprendė jai atkeršyti. Pasakė, kad jei dar kartą išgirs tokius dalykus, uždraus jai išeiti su anūku. Jai teko laikyti burną užčiauptą. Ji nenorėjo prarasti anūko.
