Kažkodėl daugelis moterų mano, kad jei joms per keturiasdešimt ir už nugaros jau yra vienas ar du išsiskyrimai, galima dėti kryžių ant gyvenimo. Aš pati esu tokioje situacijoje. Buvau ištekėjusi du kartus. Vieną kartą, kai buvau jauna ir turėjau dukrą. Antrą kartą, kai buvau trisdešimtmetė. Nei pirmoji, nei antroji santuoka netruko ilgiau nei dvejus metus. Su vyrais kažkas nesusiklostė.
Žinoma, po antrosios santuokos palaikiau santykius su vyrais, bet iki santuokos taip ir nepriėjau. Dabar man 45-eri ir, nepaisant visko, vis dar tikiu, kad galiu būti laiminga ir kad kažkur šiame pasaulyje yra mano antroji pusė. Kito kelio nėra. Trumpai tariant, vos prieš mėnesį sutikau vyrą, tiesiog gatvėje. Semionui 49 metai. Vaikščiojau parke, pati esu labai išvaizdi, tvarkinga moteris, ir nusprendžiau prisėsti ant suoliuko bei išgerti puodelį kavos.
Semionas priėjo prie manęs susipažinti. Taip, jis nebuvo mano idealus vyras, bet atrodė pakankamai tvarkingas ir prižiūrėtas, ir taip gražiai mane kalbino. Mes susipažinome, ir jis nupirko man dar vienos kavos. Žinoma, iš karto paklausiau, ar jis turi žmoną ar draugę, į ką jis miglotai atsakė. Matyt, jis buvo užmezgęs kažkokius santykius. Nepaisant to, pakviečiau jį namo tęsti pokalbio, pavaišinti arbata ir pyragu, kurį pats aną dieną iškepiau. Taip, jūs sakysite, kad buvau visiška beprotė, kviesdama nepažįstamą vyrą į namus. Tačiau mus matė ne vienas pažįstamas žmogus, tad jei ką, neturėjau ko bijoti. Ir Semionas man neatrodė pavojingas.
Atvažiavome į mano namus, įėjome į prieškambarį, Semionas apsižvalgė ir iškart nepatenkintas pažvelgė į mane.
-Taip, tu turi tokį butą. Taip, ir remontą, atrodo, kad turėjote prieš penkiolika metų. Taip. -Aš apsimečiau, kad nežinau, apie ką jis kalba. Taip, paskutinį remontą dariau prieš dešimt metų. Bet būstas atrodo puikiai. Kodėl turėčiau investuoti į sienas ir lubas, jei galiu investuoti į save? Ar tai nėra klaidingas požiūris? Jau buvau atnešęs Semionui arbatos ir pyrago, pavalgėme ir išgėrėme arbatos, o tada jis vėl ėmė burnoti apie mano butą. Aš, žinoma, pasakiau tiesiai šviesiai ir tariau: “Koks skirtumas, kokį butą turiu? Kodėl nepakviečiate manęs pas save? Ir jis iš karto nutilo. Nebuvo jokio tęsinio. Semenas nuėjo namo ir pažadėjo paskambinti man po savaitės.
Visą savaitę jis man nepaskambino, net žinutės neparašė, o šeštadienio vakarą vėlai vakare parašė, kad atvažiuoja pas mane. Na, o aš jam atsakiau, kad man kaip tik dabar reikės padėti su remontu. Jis atvažiuos ir mes klijuosime tapetus. Jis iškart prisiminė, kad turi kažką skubaus, apie ką pamiršo, ir paskambins man kitą savaitę. Trumpai tariant, su juo man viskas buvo prasminga.
Jis vedęs vyras, ieškantis romano iš šono su turtinga moterimi. Na, aš į tai nepretenduoju. Na, tai nesvarbu. Svarbu tai, kad neturėjome nieko, išskyrus draugystę. Ir aš rasiu savo meilę. Esu tuo tikras. O moterims noriu duoti patarimą – jei vyras dėl tavęs nieko nedaro, kam tau toks vyras reikalingas?
