Jai neseniai sukako 18 metų. Darbe jai pasakė, kad jai nesiseka dėl kažkokios smulkmenos, ir išvarė ją iš darbo nė nemirktelėjus. Taigi tą dieną ji grįžo namo anksčiau nei įprastai ir rado savo jaunuolį lovoje su nepažįstama mergina. Tą vakarą motina užsiminė, kad nelabai nori, jog ji būtų jos namuose, nes Natanas nori pasidžiaugti gyvenimu be vaikų. O kitą rytą testas taip pat parodė dvi ryškias juosteles, kurios nepaliko vietos abejonėms.
Visi devyni mėnesiai prabėgo tarsi viena miglota akimirka. Jai teko nakvoti pas įvairius pažįstamus, miegoti metro ir traukinių stotyse. Ji ėmėsi bet kokio ne visą darbo dieną trunkančio darbo, kokį tik galėjo rasti. Sunkiausia buvo žiemą. Kartą jai net teko prašyti išmaldos prie bažnyčios.
Kūdikis gimė gruodžio 13-osios naktį. Berniukas gimė labai gražus. Jis buvo toks šiltas, mieguistas ir spinduliavo laime. Parašiau raštelį: “Sūneli, myliu tave ir linkiu, kad rastum rūpestingą šeimą!” Ji padėjo jį šalia lovelės su kūdikiu ir pabėgo.
Sostinėje visi ruošėsi Naujiesiems metams: girliandos ir snaigės visur puošė parduotuvių vitrinas ir butų langus. Ant kiekvieno kampo buvo galima išgirsti skambančius varpelius. Džulija išlipo iš automobilio, raktelis pypsėjo. Raudonas elegantiškas automobilis stovėjo vienišas ir didingas tuščioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Ji ir vėl atvažiavo pirmoji.
Apsaugos darbuotojas nuskubėjo jai atidaryti dureles. Džulija mandagiai linktelėjo vyriškiui galva, stuktelėjo skambančiais kulniukais į apleistą koridorių, įėjo į savo kabinetą, atsisėdo prie kompiuterio, išsitraukė dokumentus ir automatiškai atsivertė dar vieną stalo kalendoriaus lapą. Tryliktoji. Prieš kelerius metus ji galbūt būtų pratrūkusi ašaromis, bet dabar tik sugniaužė kumščius.
– Julija a, kava, kaip prašėte! – Sekretorė atėjo su kava, kaip ir turėjo ateiti devintą valandą ryto.
– Šiandien turite lankytoją, bet jis paprašė pasimatyti su jumis be išankstinio užsakymo. Sakė, kad turi labai svarbų ir skubų reikalą. Ar priimsite jį?
Džulija pažvelgė į savo atspindį veidrodyje, pasitaisė plaukus ir liepė man paskambinti.
– Taip, paskambink man, kol turiu minutę.
Į kabinetą įėjo dvidešimties metų jaunuolis. Jis suabejojo prie įėjimo, įdėmiai pažvelgė į moterį, nedrąsiai priėjo arčiau ir sustojo.
– Labas rytas, – pirmoji prakalbo Džulija. – Kuo galiu jums padėti?
– Laba diena, Džulija. Aš esu… Mano vardas Adomas. Manau, kad galiu būti jūsų sūnus.
Julija net nustojo kvėpuoti. Jis, pamanęs, kad jai nėra malonu tai girdėti, ėmė jai pasakoti:
– Aš nesu visiškai tikras. Aš gimiau gruodžio 13 dieną. Mano tėvai pasakojo, kad mano biologinė motina buvo aštuoniolikos metų, jos vardas Julija. Ir dar… Jie tai išsaugojo. Jis susinervino ir įsikišo ranką į kišenę. Akimirka, ir moteris prieš save išvydo seną popieriaus skiautę, ant kurios jos ranka buvo užrašytas palinkėjimas sūnui. Kokios abejonės kilo? Ji apsipylė ašaromis. Per visus tuos metus nebuvo praėjusi nė viena diena, kad Julija nebūtų galvojusi apie savo berniuką. Ji dažnai įsivaizduodavo, kaip jis užaugo.
Pro ašaras ji stengėsi pažvelgti į tokį subrendusį ir gražų berniuką. Tačiau ji matė jį kaip kūdikį, su kuriuo prieš devyniolika metų turėjo atsisveikinti. Julija žvelgė į jo akis ir veido bruožus ir pastebėjo panašumą. Ji jį atpažino. Julija pagaliau pajuto tą patį, nepakartojamą laimės kvapą, kurį kadaise buvo praradusi.
