Mano motina mirė, kai man buvo tik aštuoneri. Tėtis girtuokliavo, namuose dažnai neturėdavome ko valgyti. Mokykloje elgetaudavau, prastai mokiausi, prastai rengdavausi, ir galiausiai į tai buvo atkreiptas dėmesys.
Vaiko teisių apsaugos inspektoriai kelis kartus buvo atvykę į mūsų namus, ir netrukus mano tėvui buvo nustatytos griežtos sąlygos, kurių nevykdant grėsė atimti tėvystės teises. Tėtis, laimei, atėjo į protą, nustojo gerti, ir vėlesni patikrinimai praėjo sklandžiai.
Po kurio laiko tėtis pasakė, kad nori, jog susipažinčiau su jam patinkančia moterimi. Nuvykome pas tetą Mariją. Aš atsargiai žiūrėjau į susitikimą su ja, mano prisiminimai apie mamą dar buvo labai švieži, ir nelabai pritariau tėčio sprendimui susitikti su teta Marija.
Kai pradėjome kalbėtis, iš karto pajutau jos sielos šilumą. Mes susidraugavome su jos sūnumi, kuris buvo metais vyresnis už mane, ir pradėjome kartu lankyti sporto sekciją. Tėtis džiaugėsi, kad gerai priėmiau jo pažintį, po mėnesio apsigyvenome pas tetą Mariją, o mūsų butas buvo išnuomotas nuomininkams, kad turėtume papildomą pajamų šaltinį.
Tėtis nespėjo pasirašyti sutarties su teta Marija, jis žuvo po girto vairuotojo vairuojamo automobilio ratais. Oficialiai tetai Marijai aš buvau niekas, todėl globėja išvežė mane į našlaičių prieglaudą. Kai išvažiavau, teta Marija pažadėjo kuo greičiau mane susigrąžinti.
Ji laikėsi savo žodžio, ir po dviejų mėnesių vėl buvau jos namuose. Tų dviejų mėnesių pakako, kad pajusčiau atšiaurią našlaičių prieglaudos atmosferą. Buvau labai dėkingas tetai Marijai, kad ji manęs nepaliko, bet buvo tikra antroji mama. Kai skambindavau jai į mamą, dažnai matydavau ašaras akyse, teta Marija yra nuostabi moteris, o jos sūnus man yra tikras brolis.
Dabar mes jau suaugę, turime savo šeimas, bet mama Marija tebėra man ir mano broliui artimiausias žmogus. Du kartus buvusi uošvė, ji nė karto nesutarė su savo dukrytėmis ir nė karto iš jų neišgirdo žodžio “uošvė”. Ir mano žmona, ir brolio žmona ją vadina Motina Marija dėl jos gerumo ir supratingumo. Ir kiekvieną kartą, kai girdžiu ją vadinant, Marijos akyse matyti nuoširdus džiaugsmas
