Sakoma, kad šeimos nariai yra patys artimiausi, ypač motinos. Na, jos devynis mėnesius nešiojo kūdikį, gimdė, nemiegojo visą naktį ir atidavė visą save dėl savo vaiko gerovės.
Iš dalies taip, bet ne mano atveju. Mano mama ir aš esame visiškai skirtingi žmonės. Mes niekada neturėjome bendros kalbos. Ji niekada manęs niekuo nepalaikė. Vos tik užsidegdavau kokia nors idėja – ji tuoj pat užgesindavo mane savo negatyvumu.
Motinos nuomone, buvau kvailas ir nesupratingas vaikas, kuris nieko nesugebėjo ir nesugebės. Nesupratau, kodėl ji taip su manimi elgėsi. Tačiau vos tik jai ko nors prireikdavo – ji tuoj pat paprašydavo manęs ateiti ir padėti. Taip, taip, dukra, kuri nieko nemoka ir negali. Laimei, bent jau tėvas mane mylėjo ir palaikė.
Ir taip nusprendžiau palikti gimtąjį miestą sostinėje ieškodama geresnio gyvenimo, asmeninės laimės. Mama, kai tik sužinojo, – iškart puolė į isteriją. Ko ji man nepasakė, jos pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pelningą vergą. Bet aš nepasidaviau jos psichologiniam spaudimui ir viską dariau taip, kaip norėjau.
Ir štai aš esu čia. Gyvenu sostinėje, turiu nuosavą didelį butą, verslą, du vaikus ir puikų vyrą. O kai mama pasakė, kad nieko negaliu daryti. Bet aš galėjau, ir kiekvienas, kuris gali užsikimšti ausis ir tikėti savimi, gali!
