Prieš metus likau viena. Po vyro laidotuvių pamažu apsipratau ir supratau, kad, be vienatvės, turiu dar vieną problemą. Man ėmė katastrofiškai trūkti pinigų.
Gyvenu labai taupiai, neleidžiu sau nieko papildomai, bet vis tiek atsiranda nenumatytų išlaidų, tiems patiems vaistams ir vizitams pas gydytojus. Su vyru užauginome du vaikus, visada stengėmės jiems padėti, atiduodavome kiekvieną centą, kurį turėjome. Didelė dalis pinigų, skirtų būstui įsigyti, į vaikų šeimas pateko mūsų dėka.
Nežinau, kiek likimas man lėmė, bet bet kuriuo atveju mano butą paveldės sūnus ir dukra, nebent testamente nuspręsiu kitaip, o to daryti neketinu. Jie yra raštingi žmonės, supranta, kiek vertas nekilnojamasis turtas, taip pat ir būsto paveldėjimo perspektyvas.
Porą kartų bandžiau vaikams užsiminti, kad man sunku sudurti galą su galu. Jei jie pasirūpintų vis augančiais komunaliniais mokesčiais, man nereikėtų galvoti, iš kur gauti pinigų iki kitos pensijos. Dukra apsimetė nesuprantanti, apie ką kalbu, o sūnaus žmona yra atsakinga už visas šeimos pajamas, todėl mano užuominos ir prašymai tiesiog pakibo ore.
Žinau, kiek maždaug uždirba ir dukra, ir sūnus, džiaugiuosi dėl jų, dėl to, kad jie gali sau leisti turėti automobilius, skristi atostogauti. Mano anūkams visada užtenka pinigų kišenpinigiams, o matydama, kaip lengvai jie išleidžia sumas, prilygstančias mano pensijai, dažnai susimąstau, ar užauginome tokius abejingus vaikus, kad jie nenori matyti manęs tiesiog skurstančios, nesistengia niekaip padėti. Juk mes su vyru šiuo požiūriu visada buvome jiems geras pavyzdys, lankydavome tėvus su pilnais krepšiais maisto produktų, pirkdavome jiems vaistų, mokėdavome už gydytojus ir pan.
Mano draugė pasiūlė variantą persikelti gyventi pas sūnų ar dukrą, net neprašydama jų sutikimo, ir išnuomoti savo butą. Nenorėčiau taip spręsti problemos, bet, matyt, teks tai daryti, jei dar vienas pokalbis su vaikais nepadės pasiekti jokių teigiamų pokyčių. Aš tiesiog negaliu gyventi iš savo pensijos, o visos mano santaupos atiteko vaikams..
