Gyvenu vienas, gražiame vieno kambario bute sostinės centre. Prieš penkerius metus mirė mano vyras, o aš iš tetos paveldėjau kitą dviejų kambarių butą kitame, ne tokiame prestižiniame rajone, bet taip pat gero išplanavimo. Išnuomojau butą nuomininkams, labai tvarkingiems jauniems žmonėms, kartą per mėnesį atvažiuoju paimti nuomos mokesčio ir patikrinti buto būklės. Per dvejus metus neturėjau jokių nusiskundimų.
Kai mano sūnus susituokė, jis ir jo marti nusprendė pradėti kurti šeimyninį gyvenimą patys, išsinuomojo butą ir pradėjo taupyti pirmai būsto paskolos įmokai. Neprieštaravau, nors ilgainiui planavau atiduoti jiems tetos butą ir leisti jiems daryti, ką jie nori, parduoti, remontuoti, pertvarkyti ir pan.
Praėjus metams po santuokos jie susilaukė sūnaus, o sulaukęs anūko dar labiau įsitikinau, kad ketinu įregistruoti sūnaus dokumentus. Vos prieš savaitę persigalvojau. Tai buvo po mano 60-ojo gimtadienio. Nusprendžiau ją gražiai atšvęsti, visų pirma sau, užsisakiau salę restorane, pakviečiau daug draugų ir pažįstamų ir, žinoma, savo sūnų bei marčią.
Su dukrytė bendraujame tolygiai, ji iš prigimties gana emocionali moteris, kartais pasitaiko ne pačių teigiamiausių emocijų protrūkių, taip pat ir mano atžvilgiu, bet aš visa tai aiškinu jos jaunyste ir nerenku akmenų iš už krūtinės. Tačiau tai, kaip ji mane išvydo prieš visus susirinkusius svečius, pakeitė mano požiūrį į ją.
Jauna šeima atėjo į restoraną su vaiku, aišku, kad jie negalės ilgai pasilikti gana triukšmingoje atostogų atmosferoje, mano svainė perspėjo, kad jie išeis po valandos, ir aš tai supratingai priėmiau. Jiems ruošiantis išeiti, mano svainė niekaip negalėjo rasti savo telefono, aš sekiau paskui ją ieškodamas jos prietaiso ir, kad būtų lengviau, surinkau jos numerį.
Svečiai, pamatę mus besiblaškančius, šiek tiek nutilo, ir tuo metu iš kažkur ant palangės pasigirdo piktas riaumojimas, lojimas ir lojimas! Visi pasuko galvas garso kryptimi, mano dukrytė pasidengė raudonomis dėmėmis, puolė prie lango, griebė telefoną ir nutraukė skambutį.
Žinomi žmonės žiūrėjo į ją, paskui į mane, tada viską perėmė mano brolis, pradėjo groti muzika, jis pradėjo sakyti dar vieną tostą mano garbei, bet, kaip sakoma anekdote, “širdgėla vis tiek liko”. Vakaro metu pastebėjau, kad svečiai šnabždasi tarpusavyje ir aptarinėja daugiau nei “originalų” skambutį, kurį mano svainė nustatė mano numeriui.
Kitą dieną paprašiau sūnaus pasiaiškinti, nes jis turbūt ne kartą girdėjo tą šunų lojimą, bet sūnus manė, kad tai nieko tokio.
Nuo to laiko su jais nebesusisiekiau, o būsto dovanojimo klausimą atidėjau iki geresnių laikų mūsų santykiuose. Norėčiau bent jau išgirsti pagrindinį atsiprašymą iš savo dukrytės ir sūnaus. Jei jie laiko mane šunimi, tai jų teisė…
