Mes su Olia buvome klasiokai. Buvome pažįstami nuo darželio laikų. Tuomet buvau beprotiškai įsimylėjęs šviesiaplaukę, mėlynakę merginą ilgais plaukais. Atrodytų, kad tokiame jauname amžiuje atsirandanti simpatija ilgainiui turėtų išblėsti.
Vaiko psichika yra labai lanksti. Vieną dieną tau patinka viena mergina, kitą – kita. Bet ne mano atveju. Kai su Olia tapome bendraklasėmis, ji man dar labiau patiko. Kiekvienais metais ji darėsi vis gražesnė. Ir kaip man patiko per pamokas tempti jos kuodukus. Ji įsižeidė, bet jos šiek tiek išpurtęs kūdikio veidas atrodė toks mielas. Visada norėjau, kad ji pažvelgtų į mane tomis savo didelėmis mėlynomis akimis.
Kai buvau paauglė, vaikinai jau seniai pradėjo priekabiauti prie skirtingų merginų, bet ne prie manęs. Mano širdyje tebegyveno neatlyginta meilė Olai. Kita vertus, ji niekada nekreipė į mane dėmesio. Jai visada labiau patiko blogi berniukai. O ką jau kalbėti apie mane, garbės mokinį su akiniais, marškiniais ir kelnėmis. Tikrai ne jos tipas.
Baigėme mokyklą, kiekvienas gyvenome toliau. Kai kurie mokėsi universitete, kai kurie koledže, o kai kurie iš karto ėjo dirbti. Laimėjau stipendiją studijuoti prestižiškiausiame sostinės universitete. Prisipažinsiu, kad ten mokėsi merginos, atrodančios kaip Olimpo deivės, beprotiškai gražios, bet tik jų sielose tvyrojo tuštuma. Su kai kuriais iš jų net susitikinėjau. Nepaisant to, mintyse visad iškyla mielos, malonios, iš prigimties gražios Oljos paveikslas. Praėjo 10 metų po mokyklos, turėjau savo verslą, turėjau viską, kad galėčiau puikiai gyventi. Buvo susitikimas, aš irgi ten nuėjau, tikėjausi, kad ten bus ir Olya. Ir taip, ji ten buvo. Vis dar toks pat gražus ir mielas kaip visada. Pasikalbėjome, vakarą baigėme pas mane. Kitą rytą paprašiau jos gyventi su manimi, o po mėnesio mes susituokėme. Aš buvau laimingiausias. Mergina, apie kurią svajojau nuo vaikystės, pagaliau tapo mano žmona.
Atrodė, kad gyvenimas mums klostosi gerai, Olya buvo namų šeimininkė, o aš uždirbdavau mums pinigų, tačiau pradėjau pastebėti, kad kai negrįždavau namo iš darbo, ji būdavo pavargusi ir išsekusi. Ir iš ko, atrodo. Tuo metu net maniau, kad ji mane apgaudinėja. Todėl nusprendžiau įrengti vaizdo kamerą, kad galėčiau stebėti, ką ji daro ir kas pas ją ateina. Kaip nustebau, kai mano mylima žmona nesėdėjo visą dieną. Ji gamino maistą, valė ir skalbė – viską darė už mane. Prieš man grįžtant iš darbo namo, ji apsivilkdavo geriausią suknelę ir pasidarydavo galvos ir veido makiažą. Koks buvau kvailys, kad taip apie ją galvojau. Tiesą sakant, ji mylėjo mane taip pat stipriai, kaip ir aš ją.
