Į tėvų namus važiavau antros klasės vagonu. Aš sėdėjau viršutinėje sėdynėje, bet tai manęs nė kiek nesupykdė. Apatinėse lentynose sėdėjo dvi moterys. Norėjau palaukti konduktoriaus apačioje, bet net ir tada vienas iš jų ėmė piktintis, kad lipu į viršų.
Kai nusprendžiau užkąsti, moterys neleido manęs prie stalo. Jie sėdėjo abipus manęs ir ramiai gėrė arbatą, kad neužimčiau jų teritorijos.
– Ar galiu greitai užkąsti? – Paklausiau.
– Jaunuoli, turite bilietą į viršutinę vietą. Ar sutaupėte pinigų? Valgykite ten! Po to turime miegoti ir užuosti jūsų maisto kvapą. Be to, mes norime pailsėti, – pasakė vienas iš jų.
Žinojau, kad jie neketina pasiduoti. Paklojo lovą ir užlipau į viršų su greitai paruošiamais makaronais. Vos tik pradėjau valgyti, traukinys pajudėjo – visi mano pietūs nukrito ant apatinės lentynos.
Mano makaronai buvo visur, taip pat ir žemiau esančio mano kompaniono įmantrioje šukuosenoje. Ilgos makaronų virtinės užėmė visą skyrių. Norėjau verkti ir juoktis tuo pačiu metu.
– Jaunuoli, argi nežinote, kaip valgyti traukinyje? Ar pirmą kartą važiuojate traukiniu, ar ne? Tai siaubinga! – Keleivis pasipiktino.
– Aš to nepadariau tyčia! – Atsakiau ir ėmiau iš jos garbanų išpainioti makaronus.
Visą likusią nakties dalį jautėme nuolatinį greitai paruošiamų makaronų kvapą. Net konduktoriai vengė šios moters. Ji norėjo nusiprausti, bet kaip? Traukinys buvo paprastas, be jokių patogumų.
Miegojau ramiai, nors alkio jausmas dėl kvapo neišnyko. Ką galėčiau pasakyti? Tai buvo jų pačių kaltė!
