Neseniai mano močiutei iš motinos pusės sukako 80 metų. Tačiau ji atrodo daug jaunesnė – apie 60 metų. Ji labai bendraujanti, jai nuobodu vienai. Mano močiutė gyvena viena dviese. Mano mamai jau 55 metai. Ji dirba mokytoja, dėsto matematiką pradinėje mokykloje. Mano mama ir močiutė yra visiškai skirtingi žmonės: mama yra rami, tyli moteris, o močiutė – kovinga. Močiutei reikia bendravimo. Praėjusią savaitę anksti ryte ji paskambino mano mamai ir silpnu balsu pasakė, kad labai serga ir tikriausiai greitai paliks mūsų pasaulį.
Atėjome pas ją su pižamomis, išsigandę, susigūžę, nes skambutis buvo septintą valandą ryto. Kai drebančiomis rankomis atidarėme duris, visi galvojome, kad neturėsime laiko ją išgelbėti. Ji gulėjo lovoje, iš pažiūros rami. Mama išmatavo jos kraujospūdį. Slėgis buvo šiek tiek padidėjęs. Jos amžiuje – nieko nuostabaus. Bandėme iškviesti greitąją pagalbą, bet močiutė mostelėjo ranka ir pasakė, kad jaučiasi geriau. Tada ji pakilo iš lovos ir pakvietė mus arbatos. Dieną prieš tai ji buvo nupirkusi skanių pyragaičių. Mes apstulbusiomis akimis žiūrėjome vienas į kitą. Juk prieš pusvalandį ji skambino mirštančiu balsu. O dabar ji ketina mus pavaišinti arbata.
Svarbiausia, kad ji gyva ir sveika. Paskui ji ėmė dažnai skambinti, sakydama, kad labai serga, negali pakilti iš lovos, labai silpna. Nusprendėme ją paguldyti į ligoninę. Juk jos amžius jau senas. Bet ji nenori, sako, kad jei pateks į ligoninę, niekada iš ten neišeis. Kartą iškvietėme gydytoją. Jis ją apžiūrėjo, išklausė, nusiuntė pasitikrinti, o paskui koridoriuje mums pasakė, kad, sprendžiant iš to, ką matė, močiutei viskas gerai; aišku, atsižvelgiant į jos amžių, jai reikėtų pasitikrinti, bet ji neturi jokių sveikatos problemų. Kaip gydytojas, jis patarė dažniau ją lankyti. Lankome močiutę beveik kasdien. Ji gyvena kaimynystėje. Siūlėme jai persikelti pas mus, bet ji atsisakė: matote, senatvėje ji nenori palikti savo buto.
