Per dvidešimtmetį Julija daug išgyveno. Pirmiausia ji patyrė tėvų netektį, liko gatvėje, paskui pateko į prastą kompaniją. Ji blaškėsi po bendrabučius, nakvodavo pas draugus. Kartais vyrai jai duodavo pinigų, padėdavo maistu už paslaugas. Ir tada Džulija gavo laimingą bilietą.
Ji susipažino su 55 metų Džeisonu, kuris užėmė geras pareigas miesto administracijoje, buvo pasiturintis žmogus. Santuoka jam netrukdė apsidairyti aplinkui. Jis ėmė vaikytis merginos.
Iš pradžių Džulija manė, kad viskas apsiribos viena naktimi, bet vyrui mergina patiko. Iš pradžių jis tik davė pinigų visiems būtiniems dalykams. O paskui, įsimylėjęs, nupirko jai butą. Julija į šią situaciją žiūrėjo dvejopai. Viena vertus, Džeisonas jai buvo nemalonus. Jis ją aplankydavo kartą per savaitę, pasilikdamas maždaug valandai. Ji sunkiai jį toleravo. Kita vertus, dėl jo rėmimo jos gyvenimas pagerėjo. Ji net įstojo į universitetą nuotoliniu būdu ir susirado gerą darbą ne visą darbo dieną.
Atrodė, kad viskas klostosi į gerąją pusę, bet staiga apie Džeisono nuotykius sužinojo jo žmona. Ji pateikė skyrybų prašymą. Sužinojusi, kad jos mylimojo žmona sužinojo apie jų santykius ir ketina su juo išsiskirti, Džulija supanikavo ir ėmė galvoti, kaip susigrąžinti šeimą.
Tačiau Džeisonas net apsidžiaugė, susikrovė daiktus ir persikraustė gyventi pas Džuliją. Toleruoti jį valandą kartą per savaitę yra viena, o gyventi su juo – visai kas kita. Džulija nenori su juo gyventi, bet nežino, kaip atsikratyti šio vyro.
