Ši nuostabi istorija man nutiko prieš kelerius metus. Su didele grupe draugų atostogavome kaime, miške. Ir kaip įprasta: dainavome dainas, valgėme skanius šašlykus, pristatėme ant vynmedžio ir visa kita. Ir atsitiko taip, kad vienas iš mūsų vaikinų atsivežė su savimi bendražygį, niekam nepažįstamą žmogų. Keista buvo tai, kad jis kažkaip nepastebimai prasmuko į mūsų kompaniją.
Gėrėme, vaikščiojome, kai kurie vaikinai net bandė dainuoti prie sutrikusios gitaros – linksminomės kaip įmanydami.
Taigi šiam nepažįstamajam patiko mano draugė Helena – labai graži, perregima ir linksma mergina. Ir ką čia slėpti, jos figūra traukė akį – ne veltui ji lankėsi įvairiose sporto salėse.
Tomas visą vakarą sekė paskui Heleną. Keista, kad per savo beveik keturiasdešimt metų jis nė žodžio nepratarė jos link. Jis tik vaikščiojo šniurkščiodamas – tikriausiai dėl to, kad buvo itin drovus. Taip praėjo vakaras. Visi laimingai išvyko namo, o aš laikinai pamiršau nesėkmingas draugo sutiktuves.
Viskas tęsėsi ir kitą dieną, kai Helena atėjo į savo darbo vietą. Ji sėdėjo atlikdama kasdienius darbus savo sandėlyje, kol pas ją užėjo jos viršininkas, lydimas kažkokios ponios. Jis pasisveikino su Helena ir pakvietęs svečią atsisėsti ant kėdės, tyliai, be jokių paaiškinimų išėjo, uždarydamas už savęs duris.
– Sveiki atvykę, Helena. Aš esu Tomo motina. – Ji prisistatė. Tuo tarpu Helena jau buvo viską pamiršusi apie trumpalaikę pažintį, kad ir todėl sėdėjo visiškai suglumusi.
– Mano brangusis man papasakojo apie tave, – toliau kalbėjo Tomo motina, – ir aš pasiteiravau apie tave.
Tai padaryti buvo visai nesunku, nes miestelis, kuriame gyvename, yra labai ir beveik visi vieni kitus pažįsta.
– Tavo giminaičiai yra padorūs ir prireikus tau padės. Ir tu turi savo būstą, žinoma, gaila, kad jis nėra didelis. Bet dėl to ačiū. Po to galėsi nusipirkti daržą kur nors už miesto, o paskui pradėti ūkininkauti. Kalbėjausi su tavo viršininkais, kurie apie tave atsiliepia labai pagirtinai.
Pasirodo, kad šiais klausimais jūs mums tinkate. Tiesa, jis nieko nepasakė apie jūsų pajamų dydį, bet mes manome, kad jis yra tinkamas, – pasakė moteris, apžiūrėdama Heleną nuo galvos iki kojų.
Mano draugė savo ruožtu pažvelgė į moterį ir beveik rimtai pagalvojo, kad jos naujajai pažįstamai aiškiai ne viskas namie. Nors galbūt prieš tai ji buvo kažkuo smarkiai apsinuodijusi, ir iš tikrųjų dėl to jai prasidėjo tokios vizijos. Tai baisu.
– Gerai, mieloji. Dabar eisiu namo, o apie vestuves pakalbėsime kartu. Be to, jei jūs, vaikinai, nuspręsite prieš vestuves, kad žinotum, aš tam neprieštarauju. Tai jaunųjų reikalas, kad ir kaip žiūrėtum. Ir tu tikriausiai nori vaikų lygiai taip pat, kaip ir mano vaikinas. Jam jau ketvirtas dešimtmetis, o tu dar jauna. Ir geriau to nevilkink, tavo tėvai pagyvenę – netrukus jie nebegalės tau padėti.
Ir jau išeidinėjo, palikdamas visiškai apstulbusį draugą:
– Aš jam pasakysiu, kad susitiksime po darbo, mieloji. Šiandien juk dirbi iki šešių, ar ne?
– Prašau, netrukdyk, aš šiandien dirbu iki vėlumos, – draugė ėmė trauktis, – tu eik, aš pati jam paskambinsiu.
Taip jie atsisveikino.
Žinoma, Helena neketino niekam skambinti. O negana to, šiaip sau. ji net porai dienų išvažiavo iš miesto pas draugę. Ji pakeitė savo numerį. o paskui visais įmanomais ir neįmanomais būdais stengėsi nebūti viešumoje. Ne juokais, nes buvo toks sužadėtinis.
Žinoma, yra dėl ko nusišypsoti. Bet Helena aiškiai nebuvo nusiteikusi juokauti. Taip, yra keistų žmonių.
