Kai buvau maža mergaitė, daug kas man buvo nesuprantama. Labai mylėjau savo močiutę, tiesiog dievinau ją. Ir labai nuliūdau, kai reikėjo atsisveikinti, net verkiau. Patikėdavau jai visas savo paslaptis, pasakodavau visas savo svajones. Ji man pakeitė geriausią draugę, buvo brangiausias žmogus.
Bet vieną dieną nutiko kažkas labai nemalonaus. Mano tėvai su ja labai susipyko ir nutraukė bet kokį bendravimą. Senelė daugiau nebeatvažiavo mūsų aplankyti, o mes apskritai nustojome bendrauti. Mūsų namuose ji nebebuvo minima, o aš nustojau gauti iš jos dovanų ir naminių gėrybių.
Ir vieną dieną įvyko nepataisoma nelaimė. Aš ir mano tėvai tuo metu svečiavomės pas dėdę, ir staiga atvažiavo močiutė. Nors tuo metu buvome šiek tiek vyresni, vis dar nesuprantu, ką ji padarė. Jau seniai nebuvau jos matęs. Tėvai nedarė jokio spaudimo. Ir jei ji būtų priėjusi manęs pabučiuoti, nebūčiau prieštaravęs, o gal būčiau jai atsakęs bučiniu. Bet taip neatsitiko.
Priešingai, tiesiai priešais mane ji priėjo prie mano pusbrolių, apkabino juos ir davė saldainių. Aš tiesiog stovėjau apstulbusi. Likau be bučinio ir be saldainių. Mama tai pamatė ir davė man dar vieną saldainį. Bet tai buvo ne tas pats saldainis ir ne močiutė man jį davė. Buvau beprotiškai įžeista, namuose negalėjau užmigti, gulėjau lovoje ir verkiau. Nesupratau, kodėl ji taip pasielgė. Tąkart tėvai vėl susiginčijo su močiute.
Po daugelio metų močiutės daugiau niekada nematėme. Tačiau tas vaikystėje patirtas nuoskaudos jausmas liko su manimi iki šiol. Aš vis dar šokolado ir vaflinių saldainių. Ir niekada nevalgau jų viena.
